Pokalbis su fotografu Aleksandru Ostašenkovu prasidėjo gerokai anksčiau, nei įjungėme kameras. Rugpjūčio 6-ąją susitikome Šiaulių dailės galerijoje, parodų atidarymo šurmulyje. Tą vakarą čia buvo pristatoma ir Eduardo Juchnevičiaus kūryba, primenanti ne tik patį menininką, bet ir jo inicijuotus ripariumus – susibūrimus, iki šiol gyvus Šiaulių meno bendruomenės prisiminimuose.
Nusileidę į galerijos rūsį, skaičiavome Aleksandro būsimai parodai reikalingus rėmus ir derinome mūsų susitikimą. Sutarėme pasimatyti rugpjūčio 10-ąją ir filmuoti prie jo gimtųjų namų tvoros. Tai artima, svarbi, ne kartą jo fotografijose užfiksuota vieta. Miesto centre, prie cerkvės ir jos dvasininko namų, šalia Šiaulių menininkams gerai pažįstamo Šabakštyno, turėjo prasidėti mūsų kelionė į fotografo prisiminimus.
Orų prognozė žadėjo lietų ir debesis. Ruošėmės permainingai dienai, natūralios šviesos ir šešėlių kaitai, prie kurios teks prisitaikyti. Tačiau susitikę prie Fotografijos muziejaus ir kartu nuvykę į pasirinktą vietą radome visai kitą vaizdą: rugpjūčio saulė plieskė tiesiai į numatytą filmavimo erdvę.
Vaikščiojome ieškodami tinkamo kampo, o Aleksandras tuo metu pasakojo, kaip ši vieta atrodė anksčiau. Dar iki Šabakštyno, iki netoliese įsikūrusio darželio. Jo pasakojime dabartinis kiemas pamažu keitėsi: atsirasdavo kiti orientyrai, vaikystės žaidimų vietos, išdaigų ir kasdienių nutikimų scenos. Mums tai buvo filmavimui ieškoma erdvė, jam – pažįstamas pasaulis, kurio dalį jau galima parodyti tik pasakojant.
Tinkamo kampo taip ir neradome. Aleksandras nenusiminė – pasiūlė grįžti į Fotografijos muziejų, kur pokalbiui yra puikių erdvių. Datos perkelti nesinorėjo. Jau buvome susitikę, įsiklausę, nusiteikę kalbėtis. Iš tiesų pokalbis jau vyko, tik kamera dar nebuvo įjungta.
Prieš išeidami apžiūrėjome cerkvės kiemą. Iš namo pasirodė čia gyvenanti dvasininko našlė. Aleksandras pasisveikino, ir jiedu įsišnekėjo. Keliolikai minučių sustojome. Vėliau jis pastebėjo, kad jai jau mažai su kuo likę pasikalbėti.
Šis trumpas susitikimas įstrigo. Galbūt todėl, kad kalbantis apie atmintį lengva galvoti apie fotografijas, knygas ir archyvus, o čia ji buvo visai šalia – dviejų žmonių pokalbyje, pasisveikinime, atpažįstamame veide. Kol yra su kuo prisiminti, praeitis dar turi savo pašnekovą.
Grįžę į Fotografijos muziejų įsikūrėme skaitykloje. Knygų lentynų apsuptyje pradėjome įrašą: nuo vaikystės ir pirmųjų prisiminimų, pirmojo susitikimo su fotografija – iki filologijos studijų, aistros kinui ir darbo laikraščio „Šiaulių naujienos“, anksčiau vadinto „Raudonąja vėliava“, redakcijoje.
Kalbėjomės apie fotoreporterio kasdienybę ir Šiaulių fotografų bendruomenę, apie laikmetį, kurį Aleksandras prisimena kaip ryškių išgyvenimų ir patirčių kupiną gyvenimo tarpsnį. Apie žmones, kurių nebėra šalia, bet kurių buvimas išlikęs atmintyje, fotografijose ir kino juostose.
Pokalbyje vis grįždavome prie fotografo atsakomybės. Fotografija išsaugo matomą akimirką, tačiau ilgainiui keičiasi tai, ką joje pastebime. Pažįstamas veidas, namų aplinka ar kadaise kasdieniškas vaizdas po daugelio metų gali tapti vieninteliu liudijimu. Tuomet klausimas, ką fotografuoti, priartėja prie kito: ką norėsime ir galėsime prisiminti?
Svarstydamas, ką fotografijos galėtų papasakoti apie mus, Aleksandras pasitelkia netikėtą vaizdinį: vieną dieną žmonių ir fotografų archyvus galbūt peržiūrės ateiviai. Vienose nuotraukose jie nesunkiai atpažins, kaip čia gyveno žmonės. O atsivertę jo fotografijas galbūt sutriks – kaip jas skaityti, ką čia autorius prifotografavo? Šiame šmaikščiame įsivaizdavime telpa ir klausimas apie fotografijos kalbą: kaip vaizdu perteikti ne vien tai, kas buvo priešais objektyvą, bet ir tai, ką žmogus jautė, prisiminė, išgyveno? Ir kiek šios patirties galės perskaityti tas, kuris mūsų pasaulio jau nebepažinos?
Kalbant apie netektį, fotografijų prasmes, kūrybinę būseną ir juostinę fotografiją, prieš akis vis iškildavo rytą aplankytas kiemas. Prie gimtųjų namų tvoros interviu nenufilmavome, tačiau būtent ten prasidėjo pažintis su Aleksandro pasakojimo pasauliu. Dar prieš įjungiant kamerą jis parodė, kaip vienoje vietoje gali tilpti keli laikai – dabartinis vaizdas ir visa tai, ką jame tebemato prisimenantis žmogus.