Pas Antaną Visockį lankėmės ankstyvą liepos 26-osios, sekmadienio, popietę. Menininkas dar gyveno prieš savaitę pasibaigusio jubiliejaus minėjimo ir meninės rezidencijos įspūdžiais, tačiau nuovargio beveik nebuvo justi – veikiau gyvą norą pasakoti, prisiminti ir dalytis tuo, kas per daugelį metų susikaupė.
Filmavome jo namų studijoje. Ant sofų ir fotelių, tarsi jaukiai įsitaisiusios pokalbio klausytojos, rėmėsi įrėmintos akvarelės. Aplinkui – kūrybos pėdsakai, knygos, daiktai ir paveikslai, saugantys ne vieną asmeninę bei miesto kultūrinio gyvenimo istoriją.
Rugsėjo 12 d. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Antano Visockio retrospektyvinė jubiliejinė paroda „Didieji Grįžulo ratai“, todėl vasaros sekmadienio interviu turėjome daugiau nei gerą pretekstą. Antanas mus pasitiko ne vienas. Šalia sukiojosi ir filmavimui pasirengti padėjo žmona Aldona. Namuose tvyrojo jaukus laukimo šurmulys – tą sekmadienį jie laukė ne tik mūsų, bet ir vėliau turėjusių užsukti svečių.
Pokalbis prasidėjo nuo Džiuikių kaimo, vaikystės, šeimos istorijų ir pirmųjų susidūrimų su menu. Vienu svarbiausių žmonių Antano kelyje tapo Šiaulių dailininkas Gerardas Bagdonavičius – pirmasis jo dailės mokytojas. Antanas prisimena ne tik mokytojo pamokas, bet ir gebėjimą įsigilinti į kiekvieną vaiką, paauglį ar jau savarankiškiau mąstantį jauną žmogų. Bagdonavičiaus studijoje atsiverdavo anuomet sunkiai pasiekiamas meno pasaulis: knygos, modernizmo kūriniai, Salvadoro Dalí, Fernand’o Léger ir kitų menininkų darbai. Jaunam šiauliečiui tai buvo, jo paties žodžiais, nuostabus pasaulio atradimas.
Vėliau sekė studijos Kaune ir Vilniuje. Antanas pasakoja apie laiką, kai meno mokykla ar institutas buvo ne vien vieta įgyti profesinių žinių. Menas persikeldavo į bendrabučius, vakarinius susibūrimus, šokius, spektaklius ir muzikavimą. Kūryba, buitis, draugystė ir jaunatviška konkurencija gyvavo kartu. Stiprūs dėstytojai ugdė stiprias asmenybes, tačiau nereikalavo tapti jų kopijomis. Šią nuostatą Antanas vėliau perkėlė ir į savo pedagoginį darbą: mokytojo užduotis – ne primesti studentui savąjį braižą, bet padėti jam atrasti asmeninį požiūrį, vidinį pagrindą ir tikėjimą tuo, ką daro.
Studijų metais Antanas sutiko Aldoną. Jų istorijoje taip pat yra šokių, muzikos ir anuomet skambėjusios dainos „Tu mano saulė“. Dabar menininkas šypsodamasis sako, kad jau šešiasdešimt metų jiedu tebešoka tą patį gyvenimo šokį.
Aldona tapo ne tik gyvenimo, bet ir kūrybos partnere. Sugrįžę į Šiaulius jie kartu kūrė monumentalius keramikos pano miesto ir aplinkinių vietovių interjerams. Antanas rengdavo projektus ir piešinius, o Aldona valdė medžiagą, technologiją ir suteikdavo sumanymui formą. Kalbėdamas apie bendrus darbus jis pripažįsta: „Aš esu niekas, jeigu ne Aldona.“
Šie kūriniai gimė iš didžiulio darbo – molio gabenimo, plokščių modeliavimo, pjaustymo, degimo ir nuolatinės rizikos, kad trapi detalė transportuojama suduš. Tačiau daugelio jų šiandien nebėra. Keičiantis pastatų paskirčiai ir interjerams, pano buvo išardyti ar sunaikinti, kartais apie tai net nepranešus jų autoriams. Apie šią netektį Antanas ir Aldona kalba skaudžiai. Prarastas ne tik meno kūrinys, bet ir dalis miesto atminties, kurioje buvo įrašytas jų bendras gyvenimas, darbas ir Šiaulių kultūrinės aplinkos istorija.
Ne mažiau nostalgiškai Antanas prisimena darbą Šiaulių pedagoginiame institute. Tuo metu čia susitelkė ryškūs tapytojai, grafikai, skulptoriai ir kitų sričių kūrėjai. Menininko vertinimu, tai buvo tikras aukso amžius – gyva bendruomenė, kurioje dėstytojai ir studentai vieni kitus skatino, diskutavo, kūrė ir augo kartu. Antanas prisidėjo kuriant Tapybos katedrą, rengė studijų programas ir metodinius leidinius, tačiau svarbiausia jam visada liko pats žmogus.
Jis tikėjo, kad kiekvienas yra gilus ir nepakartojamas, tik reikia sudaryti sąlygas tam savitumui atsiskleisti. Studentui neužteko mechaniškai įvykdyti užduotį – reikėjo suprasti, ką ir kodėl jis daro, išsiugdyti savo poziciją. Todėl Antano pasakojimuose pedagogika neatsiejama nuo pagarbos, artumo ir tikėjimo kitu žmogumi.
Apie savo kūrybą Antanas kalba gyvomis akimis ir su ypatinga aistra akvarelei. Jam akvarelė nėra mažesnė ar lengvesnė tapybos forma. Jis dirba daugiasluoksniškai, kuria sudėtingas kompozicijas, režisuoja šviesą ir vaizdą. „Menas – tai kalba“, – sako menininkas. Vieni pro kūrinį prabėga, kiti sustoja, tačiau svarbiausia, kad ta kalba būtų nuoširdi ir sava.
Jo kūryboje šviesa gali kristi iš dangaus arba, priešingai, kilti nuo muzikos į viršų. Senos daržinės, žemės ūkio padargai, dalgiai, vežėčios ir mediniai įrankiai tampa archajiško, beveik sakralaus pasaulio dalimis. Pravėrus kaimo statinio duris atsiveria kosmosas, o Didieji Grįžulo ratai „dunda per istorijas“. Šiame pasaulyje susitinka gamta, žmogaus atmintis, muzika, Čiurlionio simboliai ir asmeninė menininko vaizduotė.
Filmavimo popietei artėjant prie pabaigos, pokalbis vis dažniau grįžo prie žmogaus nuoširdumo. Antanui nesvarbu, kokią kryptį ar raišką kūrėjas pasirenka. Svarbu, kad jis į kūrinį atsineštų tikrą vidinį jausmą ir atiduotų save žiūrovui nedviveidiškai.
„Būk pats savimi, atrask save ir tikėk“, – tokia mintimi Antanas palydi ne tik jauną kūrėją. Tai lyg viso jo paties gyvenimo, pedagoginio darbo, bendrystės su Aldona ir kūrybos kelio apibendrinimas.