Sigitas Prancuitis

Sigito Prancuičio kūryba apima tapybą, asambliažus, grafiką ir monumentaliosios dailės darbus. Lietuvos valstybiniame dailės institute mokęsis pas Silvestrą Džiaukštą, Joną Švažą, Vladą Karatajų ir Algirdą Petrulį, menininkas išplėtojo savitą tapybos kalbą, kuriai būdingi subtilūs tonų santykiai ir prislopintas koloritas. Jo paveiksluose susipina natiurmorto, portreto ir peizažo elementai, atpažįstami motyvai jungiami į asociatyvias kompozicijas. Reikšmingą vietą kūryboje užima senosios lietuvių liaudies skulptūros motyvai, šventųjų atvaizdai, nukryžiuotųjų ir pietų interpretacijos.

Svarbi Prancuičio kūrybos sritis – asambliažai, kuriuose kasdieniai daiktai ir skirtingos medžiagos tampa naujų kompozicijų dalimis. Pirmąjį asambliažą „Šabakštyno senos durys“ jis sukūrė apie 1990 metus. Imtis šios kūrybos skatino Jono Meko filmai, Jurgio Mačiūno „Fluxus“ filosofija ir René Magritte’o tapyba. Menininką domina netikėti daiktų deriniai, paradoksas ir humoras. Naudojimo žymes išsaugoję daiktai jo darbuose įgyja naujas prasmes, susiedami praeitį su dabartimi.

Nuo 1974 m. menininko gyvenimas ir kūryba susiję su Šiauliais. Čia jis įsitraukė į „Šabakštynu“ vadinamo dirbtuvių namo bendruomenę, dalyvavo Eduardo Juchnevičiaus inicijuotuose „ripariumuose“ – neformaliuose kūrybos pristatymuose ir diskusijose. Greta kūrybinės veiklos svarbią vietą užėmė pedagoginis darbas: iš pradžių Prancuitis dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, o nuo 1975 m. ilgus metus dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kur ugdė ne vieną būsimų menininkų kartą.

Nuo 1974 m. Prancuitis dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję Vilniaus, Kauno ir Šiaulių muziejai, Eten Lero miestas Nyderlanduose bei privatūs kolekcininkai.