Virginijus Kinčinaitis

Virginijus Kinčinaitis baigė meno istorijos ir teorijos studijas Vilniaus dailės akademijos Menotyros katedroje. Nuo 1992 m. dirba Šiaulių dailės galerijoje, taip pat dėstė Vilniaus dailės akademijoje, Šiaulių universitete ir kitose aukštosiose mokyklose. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Tarptautinės meno kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos narys.

Kaip menotyrininkas ir kuratorius V. Kinčinaitis inicijavo bei įgyvendino dešimtis Lietuvos ir tarptautinių meno projektų, paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių. Išleido knygas „Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“, „Vizualinės kultūros kon/tekstai“, „Fotoregos pratimai“ ir fotografijų albumą „Museion“.

Meninėje kūryboje V. Kinčinaitis daugiausia plėtoja mobiliografiją – išmaniuoju telefonu kuriamą fotografiją. Pats šią praktiką vadina „vaikščiojančiu mąstymu“ arba „reginčia mintimi“. Fotografavimas jam yra ne vien aplinkos fiksavimas, bet ir pasaulio stebėjimo, pažinimo bei vizualaus mąstymo būdas.

Jo kūryba kyla iš nuolatinio judėjimo, kelionių ir kasdienės aplinkos stebėjimo. Menininkas vengia reprezentacinių turistinių vaizdų ir lengvai atpažįstamų rakursų. Jo dėmesį patraukia nepastebimos detalės, fragmentai, atspindžiai, optinės apgaulės, miesto paviršiai, muziejų erdvės, meno kūriniai ir juos stebintys žmonės. Tokiu būdu fotografijose atsiranda ne tik estetiniai vaizdai, bet ir sociologinis bei antropologinis žvilgsnis į šiuolaikinę kultūrą.

V. Kinčinaitis fotografijas komponuoja asociatyviai, jungdamas jas į sekas, diptikus ar kontrastingas vaizdų grupes. Jo kūrybai būdinga pabrėžta simetrija, netikėti mastelio pokyčiai, spalvotų ir nespalvotų vaizdų priešpriešos, realybės fragmentų sugretinimas su banaliais arba keistais objektais. Šios jungtys apsunkina vietos ir objekto atpažinimą, todėl fotografijos ne tiek dokumentuoja kelionę, kiek kuria savarankišką, daugiareikšmį vizualų pasakojimą.

Menininko darbuose persipina intelektualus humoras, ironija, paradoksas, meno istorijos ir šiuolaikinės vizualinės kultūros nuorodos. Kasdieniai objektai jo fotografijose gali įgyti monumentalumo, o muziejiniai ar istoriniai vaizdai – tapti žaismingi, nejaukūs ar siurrealūs. Kritikai yra pastebėję, kad jo sukurti skaitmeniniai vaizdai kartais primena anksčiau egzistavusius, tačiau prarastus, sunaikintus ar užmirštus paveikslus.

V. Kinčinaičio mobiliografija tyrinėja šiuolaikinio miesto, kultūrinio turizmo, muziejaus ir vaizdų pertekliaus reiškinius. Naujausiuose darbuose ryškus dėmesys urbanistinei aplinkai ir jos kaitai. Tačiau kūriniuose užfiksuotos vietos nėra pateikiamos kaip pažintiniai kelionių vaizdai – jos tampa medžiaga vizualiniam žaidimui su žiūrovo atmintimi, patirtimi ir gebėjimu stebėtis.

Jo mobiliografijos darbai pristatyti Lietuvos ir užsienio galerijose bei muziejuose, o fotografijų yra MO muziejaus, Vilniaus muziejaus ir kitose institucinėse bei privačiose kolekcijose.