Pirmąjį „Meno teritorijos“ interviu filmavome Michalinos Adomavičienės namuose. Tačiau prieš susitikimą buvo skambutis, per kurį Michalina dideliu noru kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis netryško. Vėliau, jau filmuojant, prisipažino iš pradžių nenorėjusi mūsų įsileisti. Jautėsi pavargusi, norėjo mažiau visur dalyvauti, mažiau įsipareigoti. Vis dėlto liepos 22-ąją atvykę radome suteptus sumuštinius ir paruoštą arbatą iš sodo žolelių. Susitikimui buvo pasiruošta rūpestingai.
Noras kiek atsitraukti ir kartu vis atsinaujinantis poreikis dalyvauti lydėjo visą mūsų pokalbį. Michalina pradėdavo pasakoti apie sodą, o netrukus jau kalbėdavomės apie tautodailę, žmones, kuriems reikia parašyti rekomendaciją, ar prisiminimus, kuriais norisi pasidalyti. Prisipažino per gyvenimą taip ir neišmokusi pasakyti: „Ne, negaliu.“ Klausantis kilo mintis: gal dalis jos jaunatviškumo kaip tik čia ir slypi? Vis dar rūpi, vis dar yra ką pasakyti, ką palaikyti ir padrąsinti.
Dabar daug džiaugsmo Michalinai teikia sodas. Jaunystėje, gerai žinodama, kiek darbo reikalauja žemės sklypas, savaitgalių jame leisti netroško. Sodo labai norėjo vyras. Dabar ji pati stebisi, kaip viskas apsivertė: vienas didžiausių malonumų – persodinti gėles.
Gėlių netrūksta ir bute. Kaip ir knygų, paveikslų, dovanotų suvenyrų. Apie juos kalbėdama Michalina pasakoja, kas dovanojo, kokia proga, ką primena. Kiekvienas daiktas susijęs su žmogumi ar istorija, todėl visi brangūs. Vėliau, klausantis jos prisiminimų, atrodė, kad panašiai vienas su kitu susiję ir patys pasakojimai: vienas vardas primena kitą, viena vieta nuveda į kitą laiką. Prakalbėjome gerą pusdienį, o į interviu pateko tik maža dalis to, ką išgirdome.
Klausėmės apie jos babūnę, su vaikais, tarp kurių buvo ir Michalinos mama, iš Vilniaus keliavusią „į Lietuvą“, dirbusią dvaruose ir dvareliuose. Galiausiai šeima apsistojo Kvėdarnoje, kur ir gimė Michalina. Jos vaikystės prisiminimuose ryškūs karo išgyvenimai: vokiečius keičiantys rusų kareiviai, bombardavimai, slėpimasis bulvių duobėje ir rūsyje. Daug kalbėjomės apie sunaikintą žydų bendruomenės gyvenimą, ištuštėjusias gatves, jos pačios atmintyje likusius vaizdus ir artimųjų pasakojimus. Šiems prisiminimams reikėjo laiko – mūsų susitikime jo buvo daugiau, nei gali tilpti į vieną įrašą.
Vėliau pokalbis pasuko į mokslus ir pirmuosius profesinius pasirinkimus. Kauno Stepo Žuko dailės technikume Michalina mokėsi dailiųjų medžio darbų. Tarp vaikinų buvo vos kelios merginos, o smulkutei Michalinai valdyti įrankius ir įrangą nebuvo lengva – reikėjo nemenkų pastangų, nors mokykloje ji ir buvo krepšininkė! Ši netikėta jaunystės detalė papildė pasakojimą apie atkaklumą, kurio prireikė ir mokantis, ir vėliau ieškant savo kelio.
Baigusi mokslus Michalina išvyko dirbti į Dirvonėnus, tačiau jau galvojo apie tolesnes studijas. Menotyrą pasirinko todėl, kad ją galėjo derinti su darbu, nors mintyse vis sugrįždavo prie tapybos ir aliejinių dažų. Norams teko ieškoti vietos tarp galimybių ir pareigų.
Svajones reikėjo derinti ir su šeimos kasdienybe. Kūrybai turėjo likti laiko po darbo, tarp buities rūpesčių, auginant vaikus. Taip vis daugiau vietos užėmė akvarelė: ji greitai džiūsta, o darbus prireikus galima greitai padėti vaikams nepasiekiamoje vietoje. Michalina apie tai pasakojo paprastai, praktiškai. Tačiau klausantis buvo aišku, kiek pastangų reikėjo, kad kūryba apskritai liktų kasdienybės dalimi. Keitėsi sumanymai ir priemonės, bet noras kurti niekur nedingo.
Kad savo darbus išdrįstų parodyti kitiems, prireikė ir kolegų padrąsinimo. Apie Šiaulių meno bendruomenę ir darbą tuomečiame pedagoginiame institute Michalina kalbėjo šiltai. Prisiminė Vytenį Rimkų, padėjusį pirmaisiais dėstymo metais, kolegų pasitikėjimą ir pagalbą. Sakė nejutusi konkurencijos – priešingai, visi vieni kitus palaikydavo. Šis palaikymas paskatino aktyviau dalyvauti parodose ir patikėti, kad jos kūrybą verta parodyti.
Rodydama darbus Michalina vėl sugrįžo prie žmonių. Prie Asios Barštein portreto stabtelėjo ilgėliau: pasakojo, koks malonumas buvo tapyti šią šviesią, išsilavinusią moterį, kurios paskaitų ir pati turėjo progų klausytis. Kaip ir namuose saugomi daiktai, paveikslas priminė susitikimus, bendravimą, kito žmogaus paliktą įspūdį.
Bene aistringiausiai Michalina kalbėjo apie tautodailę. Jai rūpi, kaip keičiasi tradicija, kaip tobulėja meistrai, kaip amato išmanymas tampa savita kūryba. Parodose ji mato galimybę susitikti, pamatyti vieniems kitų darbus ir pasimokyti. Kalbėdama apie jaunus kūrėjus ir žmonių norą atsigręžti į savo šaknis, į ateitį žvelgė su pasitikėjimu.
Čia vėl grįžome prie padrąsinimo. Pati jo sulaukusi, Michalina negaili palaikymo kitiems. Jei turi kritinių pastabų, išsako jas asmeniškai – viešai skaudinti žmogaus nenori. Pasakojo tik kartą atsisakiusi parašyti rekomendaciją. Kieno vardai išliks istorijoje, parodys laikas, o šiandien žmogui gali reikėti paskatinimo tęsti.
Klausantis buvo lengviau suprasti, kodėl taip sunku pasakyti „ne, negaliu“. Už kiekvieno prašymo yra žmogus, jo darbas ir viltys. Nuovargis nuo to niekur nedingsta, tačiau atsiranda priežastis dar kartą įsitraukti.
Atsisveikindami gavome dovanų Michalinos akvarelių. Dabar jau mes nešėmės darbus, kurie primins žmogų ir susitikimą. Ji linkėjo nepamesti savęs, išlikti optimistiškiems ir mylėti pasaulį. Po gero pusdienio kartu šie žodžiai skambėjo labai konkrečiai – juos priminė jos pačios kasdienės pastangos rasti vietos kūrybai, pastebėti kitą, pasidžiaugti gėlėmis.
Prieš susitikimą Michalina sakė norinti mažiau dalyvauti. Išėjome patyrę, kiek daug ji vis dar duoda.