Rugpjūčio 12-ąją, vidurdienį, vykome į Sigito Prancuičio studiją. Menininkas iš anksto perspėjo pernelyg neskubėti – jam pačiam dar reikia atvažiuoti iš Pietinio.
Sigitą iš tiesų galima sutikti ne tik parodų atidarymuose, bet ir vaikštant Pietinio bulvaru. Tik miesto centre jį iškart atpažįstame kaip dailininką, o prasilenkę Pietiniame galbūt dar atsigręžtume pasitikrinti: ar tikrai jis? Keista, kaip vieta pakeičia mūsų žvilgsnį į žmogų. Tarsi pažįstamam veidui atpažinti kartais reikėtų ir įprastų dekoracijų.
Studijoje Sigitas mus priėmė šiltai. Čia buvo daug šviesos – tiek, kad, nors ir dangstėme langus, jos kaitos suvaldyti nepavyko. Įraše matyti, kaip slenkant debesims menininkas tai nušvinta, tai vėl panyra į šešėlį. Lauke besikeičiantis dangus liko mūsų pokalbio dalimi.
Apsidairius studijoje ryškėja ir kitas artumas. Senelio ir tėvų fotografijos, žmonai sukurtas asambliažas, vaikų dovanoti daiktai iš darbo dailės mokykloje metų. Tarp kūrinių ir kūrybai skirtų medžiagų saugomi žmonių ryšiai. Vienus primena atvaizdai, kitus – daiktai, kurių reikšmės nežinotum, kol šeimininkas nepapasakotų.
Penkiasdešimt metų Šiauliuose gyvenantis menininkas turi ką papasakoti. Netrukus paruošti interviu klausimai tapo tik pokalbio gairėmis. Sigito mintys skatino klausti toliau, įsiterpti, permąstyti savo pačių santykį su miestu. Atrodė, kad kalbamės apie pažįstamus Šiaulius, tačiau kai kuriuos dalykus juose pamatome iš naujo.
Viena tokių temų – pokalbiai apie meną. Sigitas pasigenda mieste menotyrininkų, bet kartu kelia klausimą ir pačiai meno bendruomenei: kiek dar kalbamės apie vieni kitų kūrybą? Jo nupasakota parodos atidarymo eiga trumpa: atidarymas, gėlės, vynas ir atsisveikinimas. O kur lieka kūriniai?
Anksčiau, prisimena menininkas, prie darbų sustodavo, klausdavo, ginčydavosi, bandydavo suprasti, ką kolega daro ir kodėl. Šiame prisiminime girdėti ilgesys dėmesio, kurį vienas kitam skiriame žiūrėdami ir kalbėdamiesi. Juk klausimas, abejonė ar net nesutikimas taip pat rodo, kad kūrinys buvo pastebėtas. Kad prie jo užtrukome.
Nuo pokalbių apie kolegų darbus perėjome prie to, kaip kolegas prisimename jiems išėjus. Sigitas klausė: Šiauliuose gyveno ir kūrė tiek visai Lietuvai reikšmingų menininkų, tačiau kur mieste matyti jų atminimas? Jis kalbėjo apie kūrybiškas meno bendruomenės ir savivaldybės iniciatyvas, kurios leistų pajusti, kad šie žmonės tebėra mums svarbūs. Kad juos prisimename ir mokame apie juos papasakoti kitiems.
Klausantis norėjosi šią mintį susieti su paties Sigito asambliažais, skirtais žymiems menininkams ir išėjusiems pažįstamiems. Galbūt kūrinys ir tampa vienu iš būdų tęsti nutrūkusį pokalbį. Surinkti daiktai, jų deriniai, asmeninės užuominos leidžia atminimui įgyti savitą formą. Studijoje, kur artimųjų fotografijos ir dovanos yra visai šalia kūrinių, toks ryšys atrodo natūralus.
Apie kūrybą Sigitas kalba žaismingai, tačiau savo poziciją išsako aiškiai. Menininkui reikia laisvės, nuomonės, drąsos provokuoti. Sovietmetis baigėsi, primena jis, tad kodėl vis dar turėtume bijoti kalbėti?
Šią nuostatą liudija ir jo paties veiksmai. 2022 m. prie Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros esančiame skvere, tarybinių karių atminimo vietoje, surengta meninė akcija „Ukrainietiška gernika“ autoriui užtraukė dešimties eurų baudą. Ja Sigitas siekė atkreipti dėmesį į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje ir kelti klausimus apie sovietinio paveldo bei tradicijų vietą šiandienos Šiauliuose. Kūryba čia tapo tiesioginiu įsitraukimu į miesto gyvenimą, kvietimu reaguoti ir diskutuoti.
Mūsų pokalbyje vis grįždavo raginimas nelikti abejingiems: kolegos kūriniui, išėjusio žmogaus atminimui, tam, kas vyksta aplinkui. Sigitas kviečia pasitempti. Sustoti prie darbo ir paklausti. Prisiminti žmogų ir rasti būdą parodyti, kodėl jis mums svarbus. Turėti nuomonę ir išdrįsti ją išsakyti.
Galbūt nuo tokių veiksmų ir prasideda gyva miesto atmintis – nuo dėmesio, kurį dar galime skirti vieni kitiems.